Naujos knygos

2018-11-20

Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1940 metais

Gediminas Kasparavičius
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Žmogų šiurpuliais nukratančiai staugia garo laivų sirenos Kauno prieplaukoje, spjaudo tamsių dūmų kamuolius į žydrą padangę, keleiviai skuba lipti ant denio. Bėgioja sušilę upeiviai. <…> Sparnuotas garlaivis atsipalaiduoja nuo kranto, šnypščia garas, poros trejeto nosinaičių mostagavimas ore, gal viena antra ašara pagal vandenimis išplaukiančių keleivių senas tradicijas, ir garlaivis puškuodamas dingsta Nemuno vingiuose, –taip 1939 metų balandžio 2 dieną rašė Kaune einantis savaitraštis „Diena“. Anuomet žurnalistus viliojo ne tik vaizdai, bet ir galimybė pabendrauti su laivų įgulomis, kurios save laikė niekuo ne prastesnėmis už jūreivius. Jos noriai papasakodavo įvairių mitų ir legendų apie Nemuną, nepagailėdavo paslapčių ir lobių ieškotojams.

Šioje knygoje atskleidžiama upių transporto reikšmė XX amžiaus Lietuvoje, parodoma, kaip modernios valstybės formavimąsi nulėmė vandens transporto organizavimas, kurie Lietuvos upių uostai ir prieplaukos praėjusiame amžiuje buvo patys svarbiausi, koks buvo šalies laivynas, kiek viešieji ir asmeniniai interesai prisidėjo prie vandens transporto išplėtojimo tarpukario Lietuvoje, galiausiai – kokia upių laivyba buvo sovietmečiu, kai ją organizavo valstybinės institucijos. Šiandien bebaigianti išnykti ir neretai tik atmintyje gyva profesinė upeivių bendruomenė yra vienas įdomiausių šios temos aspektų, deja, sulaukęs nepelnytai mažai tyrinėtojų dėmesio. O juk prie Nemuno įsikūrusių miestelių ir kaimų gyventojai šimtmečiais vertėsi upininkyste, plukdė sėlius. Dar XX amžiuje kapitonų vyriausieji sūnūs dažnai sekdavo tėvo pėdomis ir tapdavo upeiviais – garlaivių tarnautojais, sovietmečiu – vadinamųjų raketų kapitonais. Nemunas šiems žmonėms buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, jų gyvenimas virte virė nuo laivybos sezono pradžios iki jo pabaigos, o trumpos atokvėpio akimirkos laukdavo tik žiemą. Tad knygoje ypač daug vietos skiriama ir upeiviams – žmonėms, be kurių vandens transportas nebūtų buvęs įmanomas.

2018-10-15

Lietuvių darbo tradicijos ir papročiai

Balys Buračas
Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Neseniai sukako 120 metų nuo žymaus lietuvių fotografo ir kultūros metraštininko, etnografo ir kraštotyrininko Balio Buračo (1897–1972) gimimo Sidariuose, Šiaulėnų valsčiuje, tuometinėje Šiaulių gubernijoje. Minėdami Lietuvos valstybės 100 metų jubiliejų, turime puikią progą prisiminti, kaip gyvybe alsuojantis tautinis atgimimas pašaukė daugelį Lietuvos žmonių, tarp jų brolius Buračus – Balį, Joną, Bronių – iš pačios kaimo gilumos visom kūrybinėm galiom įsitraukti į mūsų kultūros tradicijų puoselėjimą, įprasminimą ir išsaugojimą.

Balys Buračas per daugiau kaip 50 metų keliavęs po gimtąjį kraštą su fotoaparatu rankose, pateikė platų ir tikrovišką mūsų šalies papročių, tradicijų, liaudies meno ir materialinės kultūros vaizdą. Jis siekė išsaugoti sparčiai nykstančius tautinės kultūros klodus ir turėjo retą gebėjimą suvokti savo atliekamo darbo išliekamąją vertę. Balio Buračo fotografijose Lietuvos kraštovaizdis, piliakalniai, kasdienybės ir švenčių aplinkoje įamžinti mūsų žmonės tautiniais kostiumais puošė lietuvių laikraščių ir žurnalų puslapius.

Šiame leidinyje pateikta nemaža dalis Balio Buračo palikimo, skirto tautinių darbo papročių bei susijusių tradicijų aprašymui ir, svarbiausia, jų patraukliai ikonografijai. Skelbiama medžiaga parodo ne tik tų tradicijų savitumą bei grožį, bet ir mūsų civilizacijos pažangą per praėjusį šimtmetį, nepaisant dviejų pasaulinių karų ir sunkios okupacijos.

Knygos rankraštyje itin gausu tarpukario Žemaitijos, ypač kupiškėnų, šiaulėnų, telšiškių, taip pat Aukštaitijos ir Dzūkijos gyventojų darbų, jų švenčių ir kitų tradicijų bei papročių Balio Buračo užrašytų aprašymų. Iš muziejuose ir archyvuose saugamų išlikusių maždaug 10000 negatyvų šiam leidiniui atrinkta per 400 retų, daugiausia iki šiol nepublikuotų, nuotraukų, kurios sugrupuotos pagal parinktus tekstus. Jos atspindi unikalius etninės kultūros aspektus, būdingus kupiškėnams, dzūkams, kitiems Aukštaitijos ir Žemaitijos rajonams.

Užsisakykite naujienas