Naujos knygos

2017-01-01

Salos ir jų žmonės

Algimantas Čekuolis
Leidykla: UAB Alma littera

Rašytojo, žurnalisto, legendinės TV laidos „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“ autoriaus publicistikos knygų bendras tiražas jau senokai perkopė 100 000 egz. Šį kartą A. Čekuolis skaitytojams pristato devintą publicistikos knygą "Salos ir jų žmonės", kurioje kviečia pasidairyti po salas – ir nežinomas, ir girdėtas, bet neabejotinai unikalias. Žinoma, neužmiršti ir svarbūs pasaulio įvykiai, ir naujos mados, ir meilės bei šeimos reikalai. Istorijos, kaip visada, intriguojančios ir praplečiančios akiratį. Tokios, kurias gali papasakoti Autorius, ir pats vertas žmogaus-salos vardo. Autorius, puikiai jaučiantis pasaulio pulsą, pasakoja apie įdomiausius įvykius, taip pat apie vyrų ir moterų santykius, mūsų atžalas, ilgaamžiškumą ir mirtį, naujas madas, pateikia įdomių faktų apie gyvūnus. Knyga "Salos ir jų žmonės" intriguojanti, praplečianti akiratį. Kitos A. Čekuolio knygos: „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“ „Staigmenos ir kiti žinomi dalykai“ „Šešios progos numirti“ „Faktai ir šypsenos“ „Mūsų slaptieji ir Dramblys bute“ „Generolo Sena Karvė istorija“ „Iš ko šaiposi pasaulis“ „Apie jūreivius. Jų meilės ir kitos tikros istorijos“ Algimantas Čekuolis – žymus Lietuvos žurnalistas, rašytojas ir keliautojas. Gimė 1931 m. lapkričio 10 d. Panevėžyje, kaimo mokytojų šeimoje. Baigęs Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą kurį laiką dirbo jūreiviu žvejybos laivuose ir tuo pat metu rašė apsakymus, knygas. 1966 m. baigė vakarinę John Reed kalbų mokyklą Kuboje, Havanoje. Algimantas Čekuolis moka anglų, ispanų, portugalų, lenkų, rusų, italų, prancūzų, vokiečių kalbas. Nuo 1968 m. dirbo įvairiose spaudos agentūrose Rusijoje, Kanadoje, Portugalijoje, Ispanijoje, vėliau kurį laiką teko dirbti ir lietuviško savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyr. redaktoriumi. Nuo 1992 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete dėstė derybų ir bendravimo meną. 1995-aisias ėmė vesti laidą „Popietė su Algimantu Čekuoliu“. Algimantas Čekuolis yra pelnęs keletą itin svarbių apdovanojimų: 2000 m. gavo Lietuvos nepriklausomybės medalį, 2002 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžių, 2003 m. – Portugalijos Nuopelnų ordino Komandoro kryžių bei Lietuvos krašto apsaugos ministerijos medalį.

2017-01-01

Merso. Naujas tyrimas

Kamel Daoud
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Jis – brolis arabo, kurį nužudė Merso, A. Camus romano „Svetimas“ herojus. Po 70 metų nuo šio įvykio Harunas, gyvenęs brolio „šlovės“ šešėly, nusprendžia neleisti, kad jo šeimos istorija būtų užmiršta. Jis dovanoja broliui balsą ir vardą – Musa. Harunas jaučia kartėlį ne vien dėl žmogžudystės, bet ir dėl to, kad A. Camus jo brolį pavadino tiesiog arabu, tarsi tai būtų pasmerkimo ženklas. Harunas mąsto apie savo vienatvę, pyktį ir sumaištį. Svetimas tarp savų jis trokšta, kad jam pagaliau būtų duota teisė ramiai numirti. Šį kūrinį puikiai įvertino literatūros kritikai, skyrę jam Pirmojo romano Goncourt’ų premiją. Netrukus autorius buvo apdovanotas Fran?ois Mauriaco ir Penkių frankofonijos kontinentų premijomis, taip pat kūrinys pristatytas Renauldot prizui. Romaną "Merso. Naujas tyrimas" pripažino viena geriausių 2015 m. knygų tokie leidiniai kaip New York Times, Publishers Weekly, Time Magazine ir kiti. Kamelis Daoudas – Alžyro rašytojas, žurnalistas, rašantis aktualiomis šiandienos temomis, analizuojantis Rytų ir Vakarų pasaulio santykius. Autorius yra sulaukęs religinių fanatikų grasinimų mirtimi. Taip pat pasipylė kai kurių Vakarų intelektualų priekaištai už tai, kad rašytojas neva kursto islamofobiją. Tačiau, palaikomas būrio rašytojų, jis atrėmė priekaištus teigdamas, kad patogu kalbėti apie toleranciją įsitaisius saugiose Europos kavinėse. Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė

2017-01-01

Palestina. Laisvė yra labai graži

Giedrė Steikūnaitė
Leidykla: UAB Alma littera

Jūsų rankose – unikali knyga "Palestina. Laisvė yra labai graži". Joje paprasti Palestinos žmonės prabyla savo žodžiais, dalijasi gyvenimo istorijomis. Menininkai, ūkininkai, studentai ir vyresnieji vietos gyventojai pasakoja apie savo kasdienybę – tokią, kokios neišvysime sekdami žiniasklaidos srautą. Autorė Giedrė Steikūnaitė daugiau nei dvejus metus gyveno Palestinoje, kartu su palestiniečiais kvėpavo konflikto įelektrintu oru ir rinko istorijas šiai knygai. Tačiau ji nesiekia skaitytojo šiurpinti karo ar smurto vaizdais, šios knygos tikslas – parodyti Palestiną, kurios kultūros, tikėjimo, papročių mes beveik nepažįstame. Čia tankų gausmas sumišęs su turgaus garsais, o įsisenėjusias žmonių nuoskaudas nusveria šilti jausmai ir nuoširdus tikėjimas. Asmeniniai pasakojimai ir nuotraukos užčiuopia Palestinos kasdienybės pulsą, atveria šio krašto erdvę lietuvių skaitytojui žadindami bendražmogiškas vertybes – meilę, atjautą, teisingumo jausmą. Nes mes su palestiniečiais panašumų turime daugiau, nei patys įsivaizduojame. "Įtraukianti, sukrečianti knyga. Ne istorijos vadovėlis ar politinė apologija, o liudytojo dienoraštis. Į mus prabyla ne teisuoliai, superherojai, bet kenčiantys, juokaujantys Palestinos žmonės. Jų vienintelė kaltė ta, kad jie stengiasi išgyventi ir myli žemę, kurią padovanojo Dievas. Apie palestiniečius ir jų kasdienę kovą už išlikimą nenoriai rašo didieji dienraščiai, žinių reportažuose jie vadinami teroristais. Todėl ši knyga ypač aktuali. Dabar nebegalėsime sakyti, kad nežinome apie Palestiną ir jos laisvę mylinčius žmones, kurių kraujas toks pat kaip mūsų." Dr. Andrius Navickas Giedrė Steikūnaitė yra žurnalistė, lietuvių ir anglų kalbomis rašanti apie kultūrinius ir socialinius žmogiškosios patirties aspektus. Lietuvoje bendradarbiauja su žurnalais „Moteris“, „IQ. Intelligent Life“, naujienų portalu „Bernardinai.lt“ ir kt. Gimusi ir užaugusi Vilniuje, su pagyrimu baigusi žurnalistikos ir šiuolaikinės istorijos studijas Londono universitete, autorė keliavo ir rengė apdovanojimus pelniusius reportažus iš Azijos, Lotynų Amerikos ir Europos.

2017-01-01

Taro. Išmokite burti kortomis (su 78 kortų malka) (vyšninė)

Leidykla: UAB AKTĖJA leidyba, prekyba

Išburkite savo likimą! Knygoje "Taro. Išmokite burti kortomis" aptariamos visos kortos ir pateikiami būrimo pavyzdžiai. Kartu pridedama visa kortų malka iš 78 kortų (dydis 6x9 cm), su aiškiais simboliais, puikiai tinkančiais pradedantiems. TARO - KAS TAI? Taro yra viena iš seniausių kortų rūšių, atsiradusi apie 1200 m. Piešiniais puoštas kortas sudaro dvidešimt du vadinamieji Didieji arkanai, arba koziriai, ir penkiasdešimt šeši Mažieji arkanai. Didieji arkanai iliustruoti simboliniais piešiniais ir turi neįprastus pavadinimus: Kvailys, Imperatorė, Velnias ar Likimo ratas. Mažieji arkanai susideda iš keturių kortų rūšių, kurios kiekvienos rūšies sekoje eina nuo Tūzo iki Dešimakės, po jų - vadinamosios Dvaro kortos - Pažas, Riteris, Karalienė ir Karalius, - kurios panašios į šiuolaikines žaidimams skirtas kortas, tik turi vieną papildomą Dvaro kortą. Iki šiol neaišku, ar Didieji ir Mažieji arkanai atsirado kaip vieninga kortų malka, ar tik vėliau susijungė į vieną. ATRODO BAUGINAMAI Net jeigu niekada nesate bandę burti Taro kortomis, veikiausiai girdėjote, kad tai šiek tiek bauginantis ir grėsmingas užsiėmimas. Tiesą sakant, toks požiūris nėra visiškai teisingas, nors esama priežasčių, dėl kurių atsirado ši prieštaringa Taro reputacija - tai kortos, kurių pavadinimai Mirtis ir Velnias. Žmonės, nieko neišmanantys apie Taro, linkę manyti, kad šios kortos reiškia kažką blogo. O iš tiesų šie paveikslėliai simbolizuoja ir remiasi tikrais kiekvieno mūsų gyvenimo įvykiais. Pagaliau juk mirtis kaip visą ko pabaiga, tiek fiziniu ar simboliniu aspektu, yra kasdienybės dalis. Vieną dieną visi pažvelgsime mirčiai į akis, bet ir prieš tai mūsų gyvenimas bus kupinas įvairių baigčių: mokyklos užbaigimas, darbo metimas, išėjimas iš namų, santuoka, vaikų atsiradimas, skyrybos ar išėjimas į pensiją. Taigi, jei būrimo metu ištraukiama Mirties korta, prieš susiedami ją su fizine mirtimi turime apsvarstyti daugybę kitų interpretacijų. Panašiai ir Velnio korta, kuri nors ir nesiejama su blogiu, tačiau žmonių psichikoje palieka neigiamą atspalvį, su kuriuo verčiau susitaikyti, negu iš viso jo vengti. Taro būrimuose Velnias yra daugiau gundymo ir mūsų pačių silpnumo ženklas, nei kažkokia išorinė blogio jėga, neva priversianti mus elgtis prieš mūsų valią. Kiekvienos Didžiųjų arkanų kortos piešinys vaizduoja gyvenimo etapą, kuris gali būti mums artimas, todėl nenuostabu, kad Taro kortos naudojamos pranašavimui - tai suteikia galimybę žvilgtelėti į ateitį ar atskleisti paslaptį. IŠ KUR ATSIRADO TARO? Taro egzistavo ne vieną šimtmetį, o ankstyviausi paminėjimai siekia italų renesanso laikus. Nors niekas negali tiksliai pasakyti, kodėl šios kortos atsirado, manoma, kad jos buvo sukurtos žaidimui. Žaidimas „Koziriai", šiandien geriau žinomas pavadinimu Tarrochi, panašus į dabartinį bridžą ir vis dar populiarus Italijoje bei Prancūzijoje, o Didieji arkanai šiame žaidime atlieka didžiųjų kozirių vaidmenį. Šie koziriai gali pakeisti bet kurios rūšies kortą ir kirsti visas eilines kortas. Esama daugybės teorijų, teigiančių, kad dvidešimt dvi Didžiųjų arkanų kortos, iliustruotos keistais ir paslaptingais piešiniais, buvo sukurtos kaip dvasinis žemėlapis ar informacijos sistema, leidžianti pasiekti dvasinį nušvitimą. Šios unikalios kortos, kurios bėgant amžiams išsilaikė daugmaž nepakitusios, buvo iš naujo atrastos prancūzų ir anglų okultistų XIX a. pabaigoje. Jie iššifravo mistiškas bei magiškas Taro kortų simbolių reikšmes. Jų paslaptingi piešiniai didele dalimi ir lemia Taro kortų žavesį bei palaiko jų, kaip būdo ateičiai spėti, reputaciją. Įvairios ezoterinės organizacijos perėmė ir nagrinėjo Taro. Šios kortos buvo svarbi mokymo dalis „Magiškojoje auksinės aušros draugijoje" (Hermetic Order of the Golden Dawn). XX a. pradžioje įtakingas „Auksinės aušros" narys A. E. Waite'as kartu su menininke Pamela Colman-Smith sukūrė naują Taro kortų atmainą, žinomą kaip Waite-Taro kortas. Waite'as pakeitė kai kurių senesnių kortų simboliką, bet svarbiausia, kad Mažųjų arkanų kortas jis papildė iliustracijomis, taip suteikdamas šioms kortoms skiriamuosius bruožus ir palengvindamas jų įsiminimą - juk anksčiau Mažieji arkanai buvo pažymėti tik kortų rūšies simboliu ir tradicinėmis „akimis". Naujasis dizainas gerokai palengvino naudojimąsi Taro kortomis. KODĖL TIEK DAUG KORTŲ ATMAINŲ? Per pastaruosius dvidešimt metų Taro kortos ėmė dominti vis daugiau žmonių ir nuo 1980 m. buvo sukurta daugybė naujo dizaino kortų. Taro suteikia plačias galimybes pasireikšti vaizduotei, todėl menininkai ir šiaip Taro entuziastai ėmė savaip piešti ir spalvoti paveikslėlius, nors ir atsižvelgdami į originalią simboliką. Taigi dabar galime pasirinkti nuo tradicinių Taro kortų - kai kurios yra dekoruotos Renesanso epochos stiliumi iki šiuolaikinio kortų apipavidalinimo, atsiradusio septintame ir aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Esama Taro kortų, kur vaizduojamos katės, augalai ar gėlės, remiamasi graikų, romėnų, egiptiečių, keltų, skandinavų ir Amerikos indėnų mitologija ar naudojami alcheminiai bei astrologiniai simboliai ir t. t., ir pan., taigi išsirinkti iš šios gausybės įvairiausių kortų nebus paprasta.

2017-01-01

Lietuvos dvarų enciklopedija

Ingrida Semaškaitė ,Sud. Algimantas Semaška
Leidykla: A. Semaška ir Ko leidykla Algimantas

Enciklopediniame žinyne "Lietuvos dvarų enciklopedija" glaustai pristatomos Lietuvoje dar išlikusios dvarų sodybos ar jų fragmentai. Jie parinkti iš KPD dvarų duomenų bazės. Aprašymai išdėstyti pagal abėcėlę - enciklopedine tvarka. Trumpi dvarų aprašymai iliustruojami spalvotomis nuotraukomis, darytomis 2014-2016 metais, o taip pat archyvinėmis dvarų nuotraukomis. Dvarų lokalizacija pažymėta apskričių žemėlapiuose. Ieškomą dvarą padės surasti savivaldybių abėcėlinė dvarų rodyklė. Ši knyga "Lietuvos dvarų enciklopedija" paruošta pagal didelio būrio specialistų leidyklai pateiktą informaciją. Dvarai – nykstanti Lietuvos kultūros paveldo vertybė. Jų istorija siekia labai senus laikus. Dvarai pradėjo kurtis XV a., po Žalgirio mūšio, kai aptilo Lietuvos žemes niokojantys kryžiuočių antpuoliai. Dvarų klestėjimo laikotarpis XVI-XIX a. Dvarininkų šviesuolių sodybos tada tapo kultūrinio, politinio gyvenimo centrais. Nuo XX a. pradžios prasidėjo dvarų nykimo periodas. Iš daugiau kaip 3500 Lietuvos teritorijoje buvusių dvarų sodybų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990) teliko apie šeši šimtai sodybų ir jų fragmentų. Per praėjusius metus situacija dvaruose gerokai pasikeitė. Pasisekė dvarams, kurie anksčiau ar vėliau tapo muziejais. Jie atgimė per savo švietėjiškas funkcijas, yra valstybės lėšomis stabiliai prižiūrimi, atnaujinami ir tokiame statuse, tikėtina, dar ilgai gyvuos. Kelios dešimtys dvarų pastaraisiais metais atiteko senųjų savininkų paveldėtojams arba visai naujiems – šiuolaikiniams dvarininkams. Tokie dvarai atgauna senąją dvasią naujųjų šeimininkų pastangomis. Apie šimtas dvarų naujųjų šeimininkų pastangomis jau atgimė ir suspindo tarsi lokaliniai vieno ar kito krašto brangakmeniai. Sparčiai kintanti dvarų situacija skatina leisti atnaujintą enciklopedinį dvarų žinyną, kuriame pagrindinis dėmesys būtų sukoncentruotas į atgimusius dvarus, jų puoselėtojus, restauravimo projektuotojus ir restauratorius. Pateiktos naujausios žinios ir apie tuos dvarus, kurie dar nesulaukė restauravimo – kokia jų situacija ir kokios perspektyvos. Knygoje "Lietuvos dvarų enciklopedija" pristatoma dvarininkų genealogija (kilmės istorija).

2017-01-01

Ponas Zy

Gerimantas Statinis
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Pono Zy gyvenimas – istorija, nutikusi tarpukario Vilniuje

Dienos Sluškų rūmuose įrengtame kalėjime bėgo ne taip greitai, kaip Zygmuntui Šafranskiui norėjosi, todėl jis jau buvo spėjęs prirašyti tris pilnus sąsiuvinius. Galiausiai ant jų liko trumpas užrašas „Ponas Zy“.

Nors jam ir nebuvo lemta gimti karvedžiu ar maršalu, bet juk tapo majoru. Ir ne paprastu majoru, o Vilniaus įtvirtintos stovyklos kvartirmeisteriu, Ulonų 4-ojo pulko intendantu. Per jį sukosi dideli iždo pinigai ir visiems visko užteko, kol tas nelemtas jo sprendimas nevesti Marijolės pakreipė visą reikalą kita linkme. Turbūt iš gero gyvenimo jis ėmė trokšti laisvės ir pramogų. Tas įsipareigojimo sulaužymas merginą sužlugdė. Šios nuodėmės tik ir trūko, kad užgriūtų bausmė.

Valstybes sudaro miestai, miestus – namai, o namai be žmonių ir be jų istorijų – tušti. Pono Zy gyvenimas – tarpukario Vilniaus istorijos dalis. Rasų, Naujosios Vilnios, Šilo, Saltoniškių arba Geležinio Vilko ir Panerių gatvių bunkeriai prabilę daug ką papasakotų. Tarp jų buvo rezgamos karininkų tarnybinės intrigos, pažintys su „litvinkomis“, didžiosios finansinės machinacijos, čia vešėjo paslaptingosios pilaitės, „zameček“, nuodėmės.

Pono Zy užrašai, jam pageidaujant, po jo mirties turėjo būti įdėti į karstą, tačiau taip neatsitiko – iš to ir gimė ši knyga.

Gerimantas Statinis – profesionalus muzikantas ir žurnalistas bei keliautojas, televizijos laidų, straipsnių, knygų autorius. Už naujausiąją, „Gedimino Akstino viršūnė. Senojo ledkirčio istorijos“, Lietuvos žurnalistų sąjunga jam skyrė svariausią savo apdovanojimą – Vinco Kudirkos premiją.

Užsisakykite naujienas